Pastebėjau tokią tendenciją. Kuo labiau esi populiarus, tuo labiau esi nemėgiamas. Aišku kol esi fresh, naujai kylanti "soc. tinklų žvaigždutė" ir dar tik pradėjai visiems patikti, kurį laiką heit'o susilauksi tikrai nedaug. Bet vos tik žmonės pastebės, kad esi "perdaug" visų mėgiamas- pradėsi būti maišomas su žemėmis. Juk visi žmonės yra tokios iš savęs norinčios būti išskirtinės asmenybės, mąstančios kitaip nei dauguma, kad automatiškai pradeda heitinti tuos, kuriuos mėgsta didžioji dalis. Taip jau yra.
Ir tai veikia ne tik socialiniuose tinkluose. Prisiminkime mokyklos laikus, pavyzdingas mokinys, visada gaunantis dešimtukus, su visais puikiai sutariantis, bet kodėl ant jo yra varoma už akių? Juk taip jau yra. Darbe, mėnesio geriausias darbuotojas, niekada nevėlavęs į darbą, atsakingas ir atsidavęs. Kodėl ant jo taip pat varoma už akių?
Taip jau yra, nes kiekvienas savyje turime vidinį kompleksą, skatinantį visada konkuruoti, visada norime būti geriausiu ir jei nesame, tai suverčiame kaltę ant to, kuris yra. Klasės pirmūnas- moksliukas, lendantis į šikną mokytojams, neturintis gyvenimo. Geriausias mėnesio darbuotojas- darboholikas, be darbo nieko nemato. Socialinių tinklų žvaigždė- kodėl ji išvis populiari, ji juk net negraži, neturi jokių talentų, kas išvis ją gali domėtis.
Jei man reiktų suskaičiuoti kartus, kiek per savo gyvenimą esu pavadinta negražia, nežinau, turbūt nusišaučiau skaičiuodama, prieš tai dar nusipjaučiau veidą ir jį sudeginčiau tarp sudaužytų veidrodžio šukių. Nešioju savo gyvenime tokį kryžiuką, kad aš arba patinku žmonėm, arba nepatinku ir nėra jokio per viduriuką. Arba esu graži arba baisi, dažniausiai tai baisi.
Kiekvienas žmogus, turi savo pasaulį, kuriame jis viską mato skirtingai nei tu. Pavyzdžiui, aš žinau kokia aš esu, o tave esu susikūrusi savame pasaulyje, galvoju, kad žinau koks tu esi, matau tavo išvaizda, galvoju, kad esi draugiškas, mielas, gražus žmogus. Bet aš nežinau kaip mane matai tu savame pasaulyje. Pagalvokite kiek pažįstate žmonių ir kiek skirtingų jūsų versijų yra kiekvieno mintyse. Juk tik vienas jūs žinote koks esate. Kaip apie jus galvoja mama ir kaip galvoja jūsų priešas, kiek žmonių esate negražus, ir kiek žmonių savame pasaulyje jus mato blogai. O kiek daug žmonių pasaulyje egzistuojate, o jūsų pasaulyje jūs net nežinote apie juos.
Todėl man ir yra nesvarbu, kaip aš atrodau kitų žmonių pasauliuose, kurie maname išvis neegzistuoja. Man svarbiausia, kad mano artimi žmonės mane matytų tokią kokia esu, kad jų pasauliuose aš būčiau geras žmogus, gražus.
Aš save matau ir gražia, ir negražia. Nesu trafaretinis gražaus žmogaus paveikslas, į kurį pažiūrėjus gali pasakyti va čia ta iš gražiųjų. Aš esu nestandartiška, nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris būtų į mane panašus, todėl ir neturiu savo tipažo gražiųjų žmonių tarpe. Esu vienų pasauliuose graži, o kitų ne. Svarbiausia nelyginti savęs su kitais, tai yra be proto sunku, bet įmanoma.
Grožis yra laikinas dalykas, o gėris ne. Todėl reikia stengtis kitų pasauliuose neatrodyti pačiu gražiausiu, bet atrodyti geru žmogumi.
Tai kaip man pavyksta išlikti pozityviai, kai aplinkui tiek daug negatyvo?
Visada sau primenu tai, kiek daug aš iš tikro turiu. Šeimą, mylimą žmogu šalia savęs ir mėgiamą darbą. Kiekvieną rytą pabundu ir džiaugiuosi tuo ką turiu, man nereikia atsikelti su negatyviom mintim, kad reiks užsiimti nekenčiama veikla, žinau, kad galiu sau leisti padaryti tiek kiek noriu. O kiek padarysiu tiek ir turėsiu. Nereikia niekur skubėti ir galiu pasivartyti lovoje, skirti laiko meilei. Vien tai pakrauna didelę dozę laimės vos tik prasidedančiai dienai. Juk kiek daug žmonių, turi milijonus pinigų, visas pasaulio siekiamybes, šlovę, protą, bet iš tikro nieko neturi ir nemyli gyvenimo. Kiek daug tokių žmonių į kuriuos mes lygiuojamės ir norime būti tokie pat sėkmingi, tiesiog paima ir nusižudo.
Skiriu laiko savo hobiui. Niekam nepaslaptis- aš išprotėjus dėl nuotraukų, tad didžiąją dienos dalį skiriu madai, vaikštau po parduotuves arba naršau internetinėse. Ieškau gražių vietų nuotraukoms arba gerų įdėjų kaip pozuoti. Taip visą savo dieną paskiriu gražių dalykų paieškai ir vėl gi tai mane dar labiau pakrauna pozityviai. Dažnai sulaukiu tokių komentarų, kaip tuštuolė. Bet kodėl atsidavimas mėgstamai veiklai yra tuščia? Tai yra žymiai daugiau, nei skaityti knygą, "Kaip būti laimingu" ir tuo pat metu rašyti man blogą komentarą. Skleisdamas negatyvą, niekada nebūsi tikrai laimingas.
KARMA. Aš ja tikrai tikiu. Stengiuosi pasakyti kuo daugiau komplimentų savo aplinkai. Esu visiška #GirlsSupportGirls , tad labai daug laiko skiriu kitų merginų palaikymui. Tai praktikuoju jau keturis mėnesius ir patikėk manim, tai tikrai atneša dar daugiau gerų emocijų. Juk automatiškai vien tik galvodamas kažką gero jauti viduje šiluma, o tai išreikšdamas dar labiau save užpildai. O galvodamas, kaip nekenti kito žmogaus, skleisdamas savo nepykantą tik dar daugiau gerų akimirkų prarandi.
Svarbiausia save apsupti gerais žmonėmis. Man tai niekada nesisekė. Visada norėjau turėti merginą geriausią draugę, bet iš to per didelio noro vis atsiduodavau negeriems žmonėms, kurie tik norėjo iš manęs naudos. Net pradėjau galvoti, kad man tiesiog nelemta šita "geriausios draugės palaima". Bet lygiai taip pat kaip ir santykiuose- atsiduodi ne tiems žmonėms- nudegi. Tokia yra gyvenimo taisyklė. Todėl jau net nebedegu tokiu karštu noru turėti geriausią draugę. Džiaugiuosi tuo ką turiu, visais mano draugais vaikinais, kurie supa mane. Tarp vaikinų nėra nuo mažens ugdytos vidinės konkurencijos, kuomet visada turi būti gražesnė, geresnė, protingesnė už kitą. Ir viskas dėl ko? Kad susirastum vyrą, sukurtum šeimą. Kodėl merginos nuo mažens nėra mokomos, kad svarbiausia gyvenime yra būti laiminga, o ne susirasti vyrą. Svarbiausia auginti save, kaip asmenybę, mylėti save. Jei meilės sau būtų mokoma nuo pat mažens, save atrasti būtų žymiai paprasčiau. Kodėl mergaitės mokomos to, kad vyrai jas padarys laimingas? Juk tie vyrai ir patys nevisagaliai. Savęs neturintis žmogus niekada nebus kažkam įdomus ir mylimas. Juo tik pasinaudos ir pames, jis bus tik skaičius. Todėl atraskite save prieš atsiduodami kitiems.
Ir galiausiai. Ne visada aš būnu pati laimingiausia, ne visada sekasi nereaguoti į negatyvą. Taip ir aš verkiu įsikibus į pagalvę ir jaučiuosi nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje. Taip jau yra. Visiems žmonėms taip būna. Kai jautiesi niekam neįdomus, nereikalingas. Atrodo, kad viskas ką darai yra beprasmiška. Tai yra sveika. Taip kartais pagalvoti, išsiverkti, kitaip sakant išsivalyti reikia ir tada vėl gali džiaugtis gyvenimu. PRIMINTI SAU KIEK DAUG IŠ TIKRO TURI, ir kiek mažai turi tie, kurie stengiasi tave palaužti tavęs net nepažinodami.
Paklauskite savęs, kiek daug iš tikro turite jūs?