AŠ NIEKADA NEBEGRĮŠIU

Sėdžiu metro užspausta prakaituotų žmonių. Šiandien taip karšta, kad visi prakaituoja. VERKIU. Verkiu, nes niekada nebenoriu sugrįžti ten kur buvau. Toj juodoj skylėj, užspausta į kampą, verčiama būti tuo kuo nesu. Aš nežinau ar Lietuva mane tokią darė, ar jos žmonės, o gal net aš pati. Bet žinau tik tiek, kad nebenoriu sugrįžti. Ne tai, kad į Lietuvą, bet į tą būseną, kurioje gyvenau. 

Mano gyvenimas tiesiog sugriuvo, kai iš jo pasitraukė tėtis. Supratau, koks jis trapus ir trumpas, o tie rožiniai akiniai su kuriais gyvenau- nukrito, sudužo stiklai ir susilankstė kojelės. Niekaip jų atgal nebeužsidėsi, net ir labai norėdamas. Tai mane pakeitė, aš visiškai praradau save, nemačiau prasmės gyventi, juk vis tiek mirsiu. Kam daryti kažką ir siekti tikslų? Juk neverta, vis tiek kelio pabaigoje laukia mirtis. Tai kam išvis stengtis? Dar labiau susisklendžiau savy ir tiesiog nieko nenorėjau. Man užteko išmiegoti, pavalgyti ir visą dieną gulėti lovoje. 

ATSIBUDAU. Supratus, kad tiesiog negaliu sau leisti būti nelaiminga ir švaistyti savo gyvenimo laiką. Turiu būtinai pasiekti laimę, vėl atrasti save. 

PABĖGAU. Palikau viską ką buvau pasistačius ir išvykau ieškoti laimės. Nemeluosiu sekėsi sunkiai. Verkiau dieną ir naktį įsikibusi į pagalvę ir norėjau sugrįžti. Baimė buvo sukausčius mane. Tai tęsėsi visą mėnesį kol pastebėjau, kad santaupų visai nebeliko. VISKAS. Arba grįžtu neradusi laimės ir dar labiau nusivylusi savimi, arba einu į pasaulį, išsivaduoju iš baimių ir ieškau. 

SURADAU. Šiandien pirmą kartą gyvenime taip pasijutau. Tiesiog ėjau gatve į metro stotį ir iš niekur nieko pati galva pasikėlė į viršų. Pasijutau tokia drąsi kaip niekada. 

"Aš valdau pasaulį",- pagalvojau. "Aš pagaliau išsilaisvinau ir jaučiuosi geriausiai, kaip tik esu jautusis".

Todėl tikrai niekada nebegrįšiu. Nepykit. Radau savo laimę ne kur kitur, o savyje. 

Linkiu ir tau to paties. 

VERKIU. Tik pagaliau verkiu laimės ašaromis. Tėti, pažiūrėk į mane, kokia aš laiminga! Tokia pat kaip tada, kai žengiau pirmuosius žingsnius ir ištiesus rankas kartojau: "Tėti, tėti, tėti". Aš pagaliau pasiruošus tave paleisti. Nes pagaliau išmokau vaikščioti. 

Iki.